Interviu su Višnja – slaugos darbuotoja Vokietijoje

Ponia Višnja, jau daugiau nei ketverius metus dirbate Vokietijoje kaip slaugos darbuotoja. Kas paskatino jus pasirinkti šią profesiją? 

Po vyro mirties, COVID pandemijos ir 2020 metų žemės drebėjimo persikėliau iš Zagrebo į Jelsą, esančią Hvaro saloje. Ten stovėjo labai senas mūsų šeimos namas, mano tėvas ten gimė. Po kelių mėnesių pusseserė iš Splito paprašė manęs pasirūpinti jos mama, mano teta Vanja, kuri sirgo Alzheimerio liga. Jos nuolatinė slaugė norėjo po daugelio metų aplankyti vaikus ir išvyko dviem mėnesiams. Teta Vanja mane atpažino, žinojo, iš kokios šeimos esu, ir gerai mane priėmė. Sutikau padėti. Kai jos slaugė grįžo, kiti salos gyventojai ėmė klausinėti, ar galėčiau pasirūpinti jų motinomis, anytomis ar močiutėmis.
Prieš išėjimą į pensiją dirbau eksporto-importo srityje, bet per ilgus metus alugydama vyrą įgijau daug praktinių žinių. Jis buvo 100 % neįgalus, visiškai aklas, beveik kurčias, patyręs 31 operaciją – paskutinė buvo inksto transplantacija. Vėliau jis naudojo  nuo insuliną. Paskutiniais jo gyvenimo metais jis buvo visiškai prikaustytas prie lovos, turėjo kateterį ir skrandžio zondą – aš viskuo rūpinausi: ploviau, maitinau per zondą, daviau vaistus.
Vokiškai kalbu laisvai – išmokau iš savo vokietės močiutės, kuri manimi rūpinosi, kol tėvai studijavo. Nusprendžiau, kad geriau dirbti Vokietijoje nei Kroatijoje – ten geresnis atlygis. Internete ieškojau senjorų preižiūros agentūros – Linara buvo sąrašo viršuje. Paskambinau, kalbėjome vokiškai, išsiunčiau visus dokumentus ir nuotrauką – ir iškart gavau darbo pasiūlymą. 

Ko tuomet būtumėte sau palinkėjusi, kai pirmą kartą išvykote į Vokietiją? Kaip šiandien padrąsintumėte save? 

Nuo pat pradžių bendravimas su Linara darbuotojais buvo labai malonus – profesionalus, šiltas ir nuoširdus. Jaučiau visišką pasitikėjimą, visiškai nebijojau. Gerai kalbėjau vokiškai, pora, kurią turėjau prižiūrėti, turėjo mažiau sveikatos problemų nei mano vyras, ir išvykau norėdama jiems padėti.
Buvau girdėjusi, kad šeima labai draugiška, dukra gyvena netoliese, visi malonūs. Moku gaminti, esu tvarkinga, darbšti, optimistiška, myliu žmones. Kodėl turėčiau bijoti?
Važiavau autobusu į Berlyną, vėliau – keliais traukiniais į Wusterhausen. Turėjau telefoną, šeimos numerį, pakankamai pinigų ir geras vokiečių kalbos žinias – bei Linara pagalbą. Nebuvo dėl ko baimintis.
Linara rado man šeimą, atlyginimas buvo geras, sutartį gavau laiku, bilietą – taip pat, kelionės ir šeimos informacija buvo aiškiai pateikta. Šeima susisiekė prieš išvykimą, šeimos narys pasitiko stotyje – viskas buvo puikiai organizuota. Turėjau visišką pasitikėjimą ir nė kiek nebijojau pirmosios kelionės. 

Dirbant užsienyje reikia prisitaikyti. Kas jums padeda jaustis saugiai ir „kaip namie“, būnant toli nuo šeimos? 

Mano šeima – daugiatautė: mano mergautinė pavardė – itališka, viena močiutė – vokietė, kita – vengrė, giminaičių turime visoje Europoje, net Meksikoje ir Kinijoje. Bendraujame keliomis kalbomis.
Gyvenime dažnai keičiau gzvenamąją vietą, todėl prisitaikyti prie šeimos Vokietijoje nebuvo sunku. Ilgėjausi tik vaizdo į jūrą – ir Kroatijos su visomis jos problemomis. Ir burokėlių su alyvuogių aliejumi.
Bet kai tik kelioms dienoms grįžau į Zagrebą – jau ilgėjausi Jelsos ir jūros. Vokietijoje jaučiausi visiškai saugiai. Šiuolaikinių technologijų pagalba galėjau kasdien kalbėti su šeima, juos matyti. Turėjau kroatiškus TV kanalus, galėjau žiūrėti futbolą, kai žaisdavo „mūsiškiai“. 

Jūs puikiai kalbate vokiškai. Kiek tai padeda kasdienybėje? Ar kalba padeda geriau bendrauti su žmonėmis? 

Be abejonės – geros kalbos žinios labai padeda, ypač sveikatos klausimais, bet ir kasdien – dėl mėgstamų patiekalų, ingredientų, maisto gaminimo. Kartais pacientai prašydavo paskaityti laikraštį. Net jei kas nors mažai kalba, galiu nuraminti – ne tik apkabinimu, bet ir žodžiais.
Kartais labai gera vokiečių kalba buvo būtina, pavyzdžiui, kai žmogui reikėjo draugijos – kartu žiūrėti filmus, dainuoti kalėdines dainas. Be B1 kalbos lygio šio darbo nedirbčiau. Galėjau be problemų bendrauti su gydytojais, vaistininkais, mėsininkais, odontologais – net kelionėse kalbos mokėjimas labai naudingas. 

Kokios, jūsų nuomone, savybės svarbios dirbant šeimoje? Kas padeda kurti pasitikėjimą ir saugumą? 

Svarbiausia – prisitaikymas. Net lengvuose atvejuose, kur daugiau esame palydovai nei slaugytojai, svarbu prisitaikyti prie žmogaus įpročių ir pageidavimų, net jei mums jie nepriimtini.
Vyresni žmonės retai nori pokyčių, jie myli rutiną. Mes esame svetimi jų namuose ir privačioje erdvėje – jiems tai dažnai sunkiau nei mums. Mes esame sveiki, o jie – ligoti, silpni, ir jiems reikia mūsų.
Empatija yra būtina – bet ne gailestis. Kantrybė, tolerancija, draugiškumas, noras padėti. Reikia išklausyti – ypač kai jie pasakoja apie jaunystę, laikotarpį, kai jie buvo sveiki.
Svarbu būti pasiekiamam visą parą. Jie nekelia mūsų naktį be reikalo – kai jiems skauda, atsiranda baimė ir jiems reikia artumo.
Dažnai aš reikalaudavau įsigyti kūdikio stebėjimo įrenginį, kad girdėčiau ir galėčiau greitai reaguoti. Tokia požiūris kuria pasitikėjimą – ir jie jaučiasi saugūs su mumis. 

Ar savo darbe patyrėte situacijų, kurios jums ypač įsiminė – jautrių, šiltų ar net linksmų akimirkų? 

Taip, daug. Kai baigiau pirmąją komandiruotę, ponas Maxas man įteikė dovaną visos šeimos vardu, pabučiavo, taip pat ir jo žmona – tada visi trys apsikabinome ir verkėme kaip vaikai. Labai juos pamilau. Deja, ponas Maxas netrukus po mano išvykimo mirė. Jo žmona dar gyva, dabar gyvena slaugos namuose. Su jų dukra vis dar palaikome ryšį.
Viena pacientė labai mėgo saldumynus ir negalėdavo laukti, kol pyragas iškeps – todėl kepdavau naktį, kai ji miegodavo. Vos pajutusi kvapą, ji atsirasdavo virtuvėje. Turėdavau jai duoti gabaliuką dar be glaisto, su dideliu kiekiu plaktos grietinėlės.
Prisimenu ir vieną ponią, kuriai padariau garbanojimo suktukus – jos vyras buvo sužavėtas, sakė komplimentųs ir ji buvo be galo laiminga. Dauguma, kuriais rūpinausi, deja, jau mirę. 

Kas jums šiame darbe svarbiausia? Ką jums asmeniškai suteikia ši profesija? 

Svarbiausia man – kad žmonės priimtų mane kaip asmenį, pasitikėtų manimi, jaustų, kad esu šalia 24 valandas per parą, kad rūpinuosi jų gerove ir man tai nesunku..
Nesvarbu, kas tai būtų -  ar kepti tešloje obuoliai, ar vienintelis lapas ant vejos, kurį ponia pamatė per langą, ar buvimas šalia naktį, kai to reikia.
Žinoma, ne visada lengva – kai kurios ligos, ypač demencija, apsunkina bendravimą ar sukelia sudėtingas situacijas.
Man patinka toks darbas, kuriose tikrai galiu padėti – kai žmogus sąmoningai pastebi, kad mes einame pasivaikščioti, prausiamės, gerai valgome.
Labai džiaugiausi, kai ponios Marijos sūnus pasakė, kad jo mama su manimi visuomet jautėsi saugi.
Šis darbas man daug davė – kai ką apie save jau žinojau, o kai ką atradau būtent šiame darbe. Didžiuojuosi įvertinimais, kuriuos gavau, ir tuo, kaip mane priėmė.
Pagerinau savo vokiečių kalbos įgūdžius, išlaikiau nuotolinius Linara kursus. Man dabar 74-eri, jaučiuosi stipri ir labai džiaugiuosi, kai šeima stebisi, kaip esu judri.
Daug mano amžiaus žmonių skundžiasi skausmais ar judėjimo problemomis – o aš vis dar dirbu, važinėju autobusais, atrandu naujas vietas Vokietijoje ir dar uždirbu pinigus. Tai man suteikia didelį pasitenkinimą.
Manau, kad vyresnio amžiaus slaugytojos kartais geriau supranta slaugomų žmonių problemas nei jauni – nes ir mes artėjame prie to amžiaus, kai patiems prireiks pagalbos. 

Kaip leidžiate laisvalaikį būdama Vokietijoje? Ar turite laiko sau, poilsiui ar kūrybai? 

Kai kuriose komandiruotėse turėjau labai mažai laisvo laiko, kitose – kiekvieną popietę laisvą. Bet turėdama telefoną, kompiuterį ir viską, kas juose – įskaitant audioknygas – neturiu problemų.
Visada randu laiko paskambinti šeimai ir draugams. Vis dar esu Aklųjų radijo klubo „Louis Braille“ sekretorė – priklausau jam jau 40 metų. Esu radijo mėgėja, dalyvauju varžybose, projektuose, rengiu ataskaitas, posėdžius…
Laisvomis dienomis ar valandomis susipažįstu su miestais ar apylinkėmis. Esu sukaupusi daugybę nuotraukų, kurios primena visas vietas, kuriose dirbau. 

Jau keletą metų bendradarbiaujate su Linara FairCare. Kas šią partnerystę daro patikimą ir malonią? Kodėl liekate su mumis? 

Su Linara FairCare dirbu jau keletą metų ir esu labai patenkinta. Visi Linara darbuotojai yra profesionalūs, kartu labai šilti ir draugiški.
Kai ko nors prašau – jūs atsiliepiate, visada esate pasiekiami, net kai kyla problemų su šeima, kurios situacija pasirodo ne tokia, kokia buvo aprašyta. Jūs supratingi, paguodžia, randa sprendimus ir palaiko mus.
Jūs prisimenate mus per šventes, nustebinate dovanomis…
Kalbu ir su kitomis slaugytojomis – su daugeliu vis dar bendrauju – visos giria Linara FairCare agentūrą.
Darbuotojai didžiausias išskirtinumas, po to seka vokiška organizacija sutarčių, ataskaitų, išmokų, mokesčių klausimais.
Lieku su jumis, nes jūs tiesiog tobuli! 

Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto apie darbą užsienyje, bet dar bijo žengti šį žingsnį? Koks būtų pirmasis žingsnis jūsų akimis? 

Mano nuomone, be pagrindinių tos šalies kalbos žinių neverta net svarstyti šio žingsnio.
Tačiau jei kalbos žinios yra – tada kreipkitės ir pasitikėkite Linara FairCare.
Tuomet bus viskas gerai!